Artėjant Seimo rinkimams, absoliuti piliečių dauguma pasijunta lyg sovietinėje maisto prekių parduotuvėje: nėra iš ko rinktis. O ką kalbėti apie pilietį kataliką, kuris dėl savo tikėjimo ir dorovinių įsitikinimų pasižymi (ar turėtų pasižymėti) ypač rafinuotu išrankumu? Išalkus sustiprėja vaizduotės galia, o kartais net sušmėžuoja alkstamo dalyko vizija. Arba užplūsta prisiminimai apie senus gerus laikus.

Daugelis šiandieninių katalikų jau sunkiai įsivaizduoja, kad valstybė galėtų būti paremta katalikiškais principais. Kiek tikinčiųjų dar yra skaitę šlovingąsias popiežių Pijaus IX, Leono XIII, šv.Pijaus X, Pijaus XI enciklikas apie valstybės santvarką, socialinį ir politinį katalikų veikimą, visuomeninį Kristaus karališkumą?

Daugeliui Bažnyčios istorija, kaip sovietiniuose vadovėliuose, prasideda nuo Spalio perversmo – Vatikano II Susirinkimo, o jis juk palaimino ankstesnių popiežių griežtai pasmerktą religinės laisvės sampratą bei valstybės ir Bažnyčios atskyrimą.

Bet principai, jei jie iš tiesų yra principai, o ne vienadienė konjunktūra, nesikeičia. Ir 1925 metais, ir šiandien tebegalioja Pijaus XI enciklikos „Quas primas“ žodžiai: „Tiek privatūs asmenys, tiek valdininkai ir valstybių vadovai įpareigoti viešai garbinti Kristų bei jam paklusti... (Kristaus) karališkas kilnumas reikalauja, kad visa valstybė būtų tvarkoma pagal Dievo įsakymus ir krikščioniškus principus tiek įstatymų leidyboje, tiek teisėtvarkoje“.

Patinka daugumai tai ar ne, bet tokia yra katalikiška valstybės vizija. Ir ją bandyta įgyvendinti ne vien romantiškais viduramžiais.

* * *

Jei šiandien norėtume pateikti Bažnyčiai ištikimo ir pagal katalikiškus principus valdžiusio valstybės vadovo pavyzdį, tikriausiai prisimintume kurį nors iš monarchų – Prancūzijos karalių šv. Liudviką, Ispanijos valdovą Pilypą II, paskutinį Austrijos imperatorių Karolį I.

Tačiau bene vienintelis valstybės galva istorijoje, kuriam paminklą pastatė pats Romos popiežius, yra demokratiškai išrinktas respublikos prezidentas. Būtent respublikos – nedidelės Ekvadoro valstybės Pietų Amerikoje – vadovui Don Gabrieliui Garcíai Moreno (1821–1875) po jo mirties palaimintasis popiežius Pijus IX Amerikos kolegijoje Romoje pastatė marmurinį biustą.

Savo kalboje 1875 m. rugsėjo 20 d. popiežius sakė: „Ekvadoro Respublika stebuklingu būdu išsiskyrė savojo prezidento teisingumo dvasia ir nesugriaunamu tikėjimu. Jis pasirodė esąs paklusnus Bažnyčios sūnus, pilnas atsidavimo Šventajam Sostui ir uoliai saugantis savo tautos religiją bei pamaldumą.

Bet nedorėliai, apakinti neapykantos, manė, kad jau vien egzistavimas vyriausybės, pasišventusios materialiai liaudies gerovei ir kartu siekiančios užtikrinti jos moralinį ir dvasinį progresą, yra įžeidimas jų tariamai moderniajai civilizacijai. Todėl savo sektų suorganizuotuose tamsybių pasitarimuose tie niekšai nusprendė iškilųjį prezidentą nužudyti. Jisai krito po žudiko kardu kaip auka už savo tikėjimą ir krikščionišką meilę...“.

Tokie ugningi popiežiaus žodžiai verste verčia pasidomėti šio politiko gyvenimu ir veikla.

Gabrielis García gimė Ekvadoro uostamiestyje Gvajakilyje, neturtingo ispanų bajoro šeimoje. Vienas jo brolis tapo kunigu, o vienintelė sesuo liko netekėjusi ir visą gyvenimą tarnavo broliui Gabrieliui bei meldėsi už jį – Gabrielis visus savo, kaip politiko, pasiekimus laikė jos maldų vaisiumi.

G. García baigė gimnaziją šalies sostinėje Kite, po to šio miesto universitete studijavo teisę bei gamtos mokslus ir 1845 m. tapo teisės daktaru. Jis matė pasibaisėtiną teisinės sistemos korupciją, todėl nesiėmė advokato praktikos, bet tapo konservatyvaus laikraščio redaktoriumi.

1849 m. prezidentas Roboa iš Naujosios Granados (taip tuomet vadinosi Kolumbija) įsileido anksčiau liberalų ištremtus konservatorius ir jėzuitus.

Tuomet generolas José María Urbina, vienas aktyviausių Ekvadoro masonerijos vadovų, sukilo, nuvertė Roboa ir pasiskelbė prezidentu. Tai buvo vienas iš nesuskaičiuojamų valstybės perversmų, kurie po nepriklausomybės nuo Ispanijos paskelbimo krėtė Ekvadorą ir kitas Lotynų Amerikos respublikas.

Masonų ložėse, kurios telkė visą liberalųjį Lotynų Amerikos elitą, viešpatavo vienybė tik vienu klausimu – turi būti kuo labiau suvaržytos Katalikų bažnyčios teisės ir kuo greičiau naikinamas senosios ispanų sukurtos katalikiškos civilizacijos palikimas.

Kitais – žemės reformos, prekybos laisvių, socialinių problemų – klausimais tęsėsi nuolatinės rietenos. Jei ankstesnių Ispanijos kolonijų vicekaraliai visą energiją ir lėšas skyrė ramiam ūkio ir kultūros statymo darbui, tai dabar kiekvienas generolas ir politikierius rengė sąmokslus, maištus, siekė užgrobti valdžią ir prisiplėšti valstybės sąskaita.

Naujasis diktatorius Urbina pradėjo šmeižto kampaniją prieš grįžusius jėzuitus. 1851 m. Moreno išleido brošiūrą „Defensa de los jesuitas“, kurioje gynė vienuolius ir kritikavo liberaliąją diktatūrą. Už tai jis nedelsiant buvo ištremtas į Peru.

García Moreno ėmėsi darbo ir mokslų: iš pradžių mokytojavo viename Peru kaime, o 1852 m. išvyko į Paryžių, kur ėmė studijuoti chemiją. Būtent čia jis patyrė rimčiausią pasikeitimą savo gyvenime. Kartą viename pokalbyje jis turėjo ginti katalikybę nuo kaltinimų, bet vienas pokalbio dalyvis jo paklausė: „O kada pats buvai išpažinties?“. Gabrielis susigėdo, tuoj atliko viso gyvenimo išpažintį ir nuo tada pasižymėjo tikrai giliu pamaldumu.

Vėliau, tapęs prezidentu, jis stengdavosi kasdien dalyvauti šv.Mišiose ir sukalbėti rožinį, kiekvieną sekmadienį priimdavo šv.Komuniją.

Karinių ekspedicijų metu kur nors džiunglėse jis vakare kviesdavo karininkus bei juos nakvynėn priėmusius indėnus klauptis ir sukalbėti rožinį. Grįžęs į sostinę Kitą, arklį palikdavo adjutantams, o pats eidavo į katedrą šv.Mišių. Sekmadieniais prezidentas García neretai ateidavo į katedros zakristiją, išdėliodavo kunigo Mišių rūbus, padėdavo kunigui apsirengti ir pamaldžiai patarnaudavo.

Jis dalyvaudavo visose didesnėse bažnytinėse procesijose Kito gatvėmis ir ministrams bei aukštiesiems karininkams leisdavo suprasti, kad norėtų ir juos matyti dalyvaujančius. Nuoširdus religingumas buvo neatsiejamas nuo visos Moreno politinės veiklos.

* * *

Tačiau tai – tik Moreno politinės karjeros pradžia. 1856 metais prezidentu buvo išrinktas nuosaikesnis generolas Francisco Roblesas. Jis leido Moreno grįžti į šalį.

Buvęs tremtinys tapo chemijos dėstytoju Kito universitete. Universitetas tuo metu buvo visiškai nualintas, jame nebuvo ne tik laboratorijos, bet ir būtiniausių chemikalų, netgi lentos formulėms rašyti. Skyręs didelę dalį asmeninio turto, García Prancūzijoje nupirko modernią laboratorijos įrangą. 1857 m. už savo nuopelnus jis buvo išrinktas universiteto rektoriumi, taip pat Kito miesto tarybos pirmininku ir senatoriumi. Konservatyvieji politikai, kariškiai ir vis dar įtakinga dvasininkija vis labiau dėmesį kreipė į inteligentišką ir energingą politiką.

Laisvu nuo rektoriaus ir profesoriaus darbo laiku García domėjosi karyba, dalyvavo manevruose ir galiausiai užsitarnavo kapitono laipsnį. Tais neramiais laikais, norint pasiekti politinių tikslų, karo meno išmanymas buvo būtinas.

1859 m. dėl netikėtai kilusio karo su Peru šalyje prasidėjo suirutė. García Moreno lyg savaime iškilo kaip konservatyviojo bloko lyderis. Vieno susirėmimo su liberalų pajėgomis metu jis buvo paimtas į nelaisvę ir karo lauko teismo pasmerktas sušaudyti.

Tik didžiulės asmeninės drąsos ir charizmatiškos įtakos kareiviams dėka jam pavyko pabėgti, patraukti dalį kariuomenės ir įveikti liberalus. 1861 m. sausį kongresas, kaip numatyta tuometėje šalies konstitucijoje, paskelbė Garcíą Ekvadoro prezidentu. Jo įsakymu liberalų grupuočių vadai buvo sušaudyti.

Pirmiausia García ėmėsi įvesti tvarką armijoje: kareiviams imta reguliariai mokėti algą, skirti valstybei lojalūs generolai. Sugriežtinti įstatymai prieš gaujų kūrimą ir perversmų organizavimą. Didžiausias maištų rengimo lizdas – Kito universitetas, ypač jo teisės fakultetas.

García pakeitė universiteto vadovybę, atleido liberalių pažiūrų profesorius ir pakvietė naujų juristų iš Italijos. Pradėta baudžiamojo kodekso ir teismų reforma. García Moreno pažabojo korumpuotą biurokratiją, sutramdė kontrabandą, todėl valstybės biudžetas atsigavo, pradėta mokėti užsienio skola.

Pats García pirmuosius ketverius metus neėmė prezidento algos, iki gyvenimo galo jis net neturėjo nuosavo namo, su šeima glaudėsi kukliame nuomojamame bute.

Urbinos ir Robleso prezidentavimo laikais Bažnyčios teisės buvo smarkiai suvaržytos, Bažnyčia nebeturėjo įtakos švietimo sistemai. Valdžia specialiai rėmė morališkai sugedusius dvasininkus ir vienuolijų vadovus, todėl bažnytinė disciplina buvo visai pašlijusi.

Vos tapęs prezidentu, García pasiuntė pas popiežių Pijų IX ypatingąjį pasiuntinį Don Ignacio Ordoñezą, kuris pradėjo derybas dėl konkordato. Prezidentas pasiuntiniui davė tuščią popieriaus lapą su savo parašu, tuo parodydamas, kad palieka popiežiui visišką laisvę nustatyti konkordato sąlygas.

Popiežius įvertino pasitikėjimą ir paliko prezidentui nemažų įgaliojimų bažnytinėje sferoje. 1863 m. konkordatas pasirašytas. Pagal jį popiežius šalyje įsteigė keturias naujas vyskupijas, o valstybė finansavo jų įkūrimą. Valstybė ėmė mokėti Bažnyčiai kompensaciją už ankstesnių vyriausybių padarytą žalą.

Kito arkivyskupas sušaukė bažnytinės provincijos sinodą, kuris ėmėsi radikalios parapijų ir vienuolijų reformos. Daugelis korumpuotų dvasininkų jai ėmė priešintis, bet valstybė prieš juos panaudojo net policines priemones, kai kuriuos kunigus įkalino. Iš Europos buvo pakviesta daug vienuolių jėzuitų, dominikonų, pranciškonų, lazaristų – taip atnaujinta disciplina vienuolynuose, įkurta daug naujų mokyklų ir karitatyvinių įstaigų.

Iki tol klebonai patys turėdavo pasirūpinti savo išlaikymu, rinkdami dešimtinę. Tačiau liaudis buvo nuskurdusi, todėl daugelis klebonų gyvendavo pas gimines miestuose ir tik keletą kartų per metus aplankydavo savo parapijas. Daugybė vaikų buvo nekrikštyti, žmonės mirdavo be sakramentų. Konkordatas panaikino dešimtinę, valstybė klebonams ėmė mokėti algą, todėl jiems įsakyta reziduoti savo parapijose.

Tuo laiku, jau ketvirtą dešimtį peržengęs Moreno sukūrė šeimą. Jo išrinktosios tėvai priešinosi santuokai, bet jis gavo vyskupo indultą ir, kartą nuėjęs su grupe draugų bei sužadėtine į bažnyčią, zakristijoje paprašė kunigo palaiminti santuoką. Tėvai iš pradžių pyko, bet greitai pamilo atkaklųjį žentą. Moreno iki mirties liko ištikimu vyru ir rūpestingu dviejų vaikų tėvu.

* * *

Masonų ložės visą pirmojo prezidentavimo laikotarpį nuolat rengė sąmokslus. Per vienerius metus kilo apie dešimt maištų ir bandymų įvykdyti perversmą. García Moreno dažnai asmeniškai vadovaudavo armijos daliniams, malšinantiems sukilimus.

Jis buvo ne kabinetinis politikas, o tikras kaudiljas, vadas, energingai ir griežtai ginantis valstybės interesus. Liudijama daug atvejų, kai prezidentas, ginkluotas kardu ir ietimi, vienas pralauždavo maištininkų gretas.

1865 m. vasarą, baigiantis prezidentavimo kadencijai, masonų veiksmai suaktyvėjo. Generolas Urbina, įpareigotas Peru masonų ložių susirinkimo, subūrė 2000 maištininkų, įsigijo arba užgrobė 5 garlaivius ir pasirodė prie Gvajakilio uosto. Prie maišto prisidėjo to miesto armijos įgula ir dalis miesto valdžios. Laivai įsitvirtino gretimoje Puna saloje, imtas kurti valstybinio perversmo planas.

Sostinėje dar niekas nežinojo apie naujos suirutės grėsmę, tik prezidentas gavo slaptą pranešimą. Tolesni įvykiai klostėsi kaip nuotykių romane. García tylomis pasibalnojo arklį ir, lydimas vieno adjutanto, išjojo į pajūrį.

Dvi dienas ir dvi naktis tik su menkomis pertraukomis keliavę per kalnus, jiedu pasiekė uostamiestį. García netikėtai įsiveržė į kareivines, ėmė barti apstulbusius įgulos kareivius ir įsakė jiems laikytis ištikimybės prezidentui. Su kareivių būriu jis suėmė maištingus generolus ir karininkus. Urbina vos spėjo pasitraukti į savo laivą prie Puna salos.

Susigrąžinęs savo valdžią miesto įguloje prezidentas užėmė uoste stovėjusį privatų amerikiečių garlaivį ir per keletą dienų jį apginklavo patrankomis. Su keletu šimtų kareivių Moreno vieną po kito užėmė visus penkis maištininkų garlaivius.

Urbinos prezidentas pasigailėjo, supratęs, kad jis tėra kaimyninės šalies ložių įrankis, ir priėmęs jo priesaiką daugiau nebekenkti Ekvadorui, leido jam pasitraukti į Peru. Ištikimybę sulaužę įgulos generolai ir karininkai buvo teisiami karo teisme ir sušaudyti. Tada García grįžo į sostinę ir pateikė ataskaitą iki tol nieko apie maištą net negirdėjusiam kongresui.

* * *

Kad García Moreno nebuvo valdžios ištroškęs diktatorius rodo tai, jog pasibaigus kadencijai, jis tuoj pat atsistatydino ir atmetė prašymus pasilikti prezidentu ilgiau, nes tai draudė šalies konstitucija.

Ant prezidento juostos juk buvo parašyta: „Mi poder en la Constitution“ (Mano galia yra Konstitucijoje). Prezidentu buvo išrinktas konservatorius Jeronimo Carrionas. Moreno tapo ambasadoriumi Čilėje, vėliau grįžo į Kito universiteto rektoriaus ir chemijos profesoriaus pareigas.

Liberalų opozicija vėl pakėlė galvą, Carrionui teko atsistatydinti. 1867 m. išrinktas Javieras Espinoza, bet ir jis nesugebėjo išlaikyti stabilaus valstybės valdymo.

1868 m. rugpjūtį šalyje kilo žemės drebėjimas, sugriauti Ibaros, Otavalo ir Kotakači miestai, tūkstančiai žmonių liko be pastogės, prasidėjo plėšikavimas. Vyriausybė visai pasimetė, net nebandė imtis būtiniausių priemonių tvarkai atstatyti.

Tuomet García Moreno subūrė savanorių pulką ir pradėjo pagalbos nukentėjusiems regionams akciją: buvo tramdomi tarp indėnų kilę neramumai, statomi barakai, renkami ir į vienuolynus vežami našlaičiais likę vaikai, organizuojamas maisto ir rūbų dalinimas.

Liberalai, pamatę prezidento Espinozos bejėgiškumą, dar tais pačiais metais pradėjo rengti sąmokslą. Konservatorių partija kongrese įkalbinėjo Moreno užbėgti įvykiams už akių ir įvykdyti perversmą. Ilgai dvejojęs, García įsitikino, kad tai būtina valstybei išgelbėti, todėl, užsitikrinęs armijos paramą, privertė Espinozą atsistatydinti. 1869 m. sausį Moreno buvo išrinktas prezidentu antrai kadencijai.

Pirmas naujojo prezidento žingsnis buvo šalies konstitucijos pakeitimas. Joje vėl įtvirtintos Bažnyčios teisės, uždraustos slaptos draugijos, įvesti visuotiniai deputatų ir prezidento rinkimai, tuo būdu užkertant kelią apskričių rinkikų korupcijai, kuria naudojosi liberalai.

Prezidento kadencija prailginta iki 6 metų, jam suteikta labai didelė valdžia: nuo šiol prezidentas galėjo skirti ir atleisti visus ministrus, gubernatorius, aukštuosius pareigūnus bei karininkus, jam pavaldūs tapo teismai ir švietimo sistema.

Moreno iš esmės atnaujino šalies mokyklų sistemą - įsteigė šimtus kaimo mokyklų, ypač indėnų provincijose, gubernijų mokyklas visuose didesniuose miestuose ir keturias kolegijas.

Pripažindamas, kad švietimo sritis iš esmės priklauso Bažnyčiai, jis vidurines mokyklas pavedė vienuoliams mokyklų broliams, kolegijas – jėzuitams. Sostinėje Kite García įsteigė didelį puikiai įrengtą politechnikumą su astronomijos observatorija, kuriam ėmė vadovauti tuo metu iš Vokietijos išvyti jėzuitai. Jo rūpesčiu buvo įsteigta meno mokykla, konservatorija, kelios mokyklos mergaitėms, našlaičių internatai.

Paties prezidento iniciatyva vienuoliai redemptoristai ir jėzuitai ėmė vykdyti liaudies misijas didesniuose miestuose ir visuose armijos daliniuose. Visa tai nepaprastai pakėlė liaudies moralę, sumažėjo nusikalstamumas, per visus 6 metus liberalams nepavyko surengti nė vieno maišto. García pats organizavo misijas tarp indėnų, suteikė misionieriams gubernatorių įgaliojimus, kovojo su indėnų išnaudojimu.

Kasmet 9000 suaugusių indėnų būdavo pakrikštijami. Savo trečios kadencijos pradžioje indėnų misijoms Moreno planavo įsteigti antrą apaštalinį vikariatą ir buvo paruošęs atitinkamą siūlymą kongresui – šis raštas buvo rastas prie nužudyto prezidento krūtinės permirkęs krauju.

Moreno reguliariai susirašinėjo su popiežiumi Pijumi IX. Kai Vatikano I Susirinkimas 1870 m. dogmatizavo popiežiaus neklystamumą, Garsija Moreno liepė šį Susirinkimo nutarimą iškilmingai paskelbti visuose miestuose ir ta proga surengti valstybinę šventę. Kai netrukus po to masoniška Italijos karalystė okupavo Popiežiaus valstybę, Ekvadoras buvo vienintelė pasaulio šalis, griežtai protestavusi prieš šį aktą. 1871 m. kovo 21 d. popiežius nusiuntė Moreno padėkos brevę ir suteikė jam I klasės Pijaus ordiną. Nuo 1873 m. Moreno iniciatyva Ekvadoro valstybė, ne pati turtingiausia regione, kasmet Šventajam Sostui ėmė mokėti „Petro skatiką“, taip gelbėdama braškantį Apaštalų Sosto biudžetą.

1874 m. kovo 25 d. Ekvadoras buvo iškilmingai paaukotas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Didelės šventės metu paaukojimo aktą perskaitė Kito arkivyskupas ir prezidentas G.García Moreno.

* * *

Moreno biografai stebėdamiesi pažymi, kad prezidentas visai nepažinojo baimės jausmo. Jo politinės karjeros metu į jį asmeniškai buvo pasikėsinta daugiau nei dvidešimt kartų, tačiau tai nė kiek nepaveikė jo valdymo kurso. „Esu Dievo rankose“, – nuolat sakydavo jis. Kai 1875 m. artėjo jo antrosios prezidentavimo kadencijos pabaiga, García pageidavo pasitraukti iš politikos, bet daugelio valstybės veikėjų ir paties popiežiaus per apaštalinį delegatą perduotas prašymas paskatino jį vėl dalyvauti rinkimuose. G. García Moreno triuškinančia persvara rinkimus laimėjo.

Liberalų propaganda užsienyje apie Moreno nuolat skleidė įvairius šmeižtus, kaltino jį tironijos įvedimu. Tačiau iš tiesų nubausta tik nedidelis skaičius sąmokslų rengėjų. Švietimo ir rūpybos sistemos išvystymas, teisininkų korupcijos pažabojimas, nedarbo sumažinimas organizuojant viešąsias statybas ir kitos priemonės žymiai sumažino nusikalstamumą.

1875 m. spalio 12 d. Vatikano laikraštis „L‘Osservatore Romano“ paskelbė Moreno laišką popiežiui Pijui IX: „Šventasis Tėve, aš meldžiu Jūsų Šventenybės apaštalinio palaiminimo, nes be savo nuopelnų vėl buvau išrinktas kitus šešerius metus vadovauti šiai Respublikai.

Nors naujas vadovavimo periodas prasidės tik rugpjūčio 30 d., aš noriu jau šiandien pranešti Jums apie savo išrinkimą, kad per maldą ir Jūsų Šventenybės palaiminimą gaučiau iš dangaus jėgų ir šviesos. Jos man reikia kaip niekam kitam, kad likčiau mūsų Atpirkėjo sūnumi ir lojaliu Jo neklystančio Vietininko pavaldiniu. Dabar, kai kaimyninių šalių masonų ložės, skatinamos vokiečių, svaido į mane įvairiausius įžeidimus bei begėdiškus šmeižtus ir slapta planuoja mane nužudyti, man ypač reikia Dievo pagalbos, kad gyvenčiau ir mirčiau gindamas mūsų šventąją religiją toje mylimoje Respublikoje, kuriai Dievas mane skyrė vadovauti...“.

Prezidentas jautė artėjančią mirtį. Apaštaliniam delegatui monsinjorui Seraphinui Vannutelli jis prasitarė, kad gavo žvalgybinių duomenų, jog Limoje įvyko Peru, Ekvadoro, Čilės ir Naujosios Granados ložių posėdis, kuriame nutarta organizuoti rimtą pasikėsinimą.

1875 m. rugpjūčio 6 d. rytą prezidentas gavo du laiškus, įspėjančius apie atentato grėsmę. „Niekingas bailumas“, – tarė jis, ir toliau tvarkė reikalus.

Po pietų su adjutantu nuėjo į vyriausybės rūmus, bet pakeliui užsuko į katedrą, kur vyko Švč. Sakramento adoracija – buvo pirmasis mėnesio penktadienis, pašvęstas Švč. Jėzaus Širdies garbei. Tuo metu po vyriausybės rūmų kolonada jo laukė žudikai. García meldėsi ilgai – žudikai ėmė nekantrauti, pasiuntė berniuką pasakyti jam, kad ministrai jo jau laukia.

Tuo metu buvo siestos laikas, Katedros aikštėje nesimatė nė gyvos dvasios. Vos įžengęs po kolonada, García buvo pasitiktas šūviais ir kardo kirčiais.

Paskutiniai Garcíos Moreno žodžiai buvo: „Diós no muere“ (Dievas nemiršta). Į ranką sužeistas adjutantas pabėgo ir atsivedė kareivių, kurie vieną iš žudikų nušovė, o kitus du suėmė. Iš 22 žaizdų kraujuojantis, bet dar sąmoningas García buvo paguldytas prie katedros, šalia didelio liaudies misijų atminimui pastatyto kryžiaus – prieš metus šis kryžius buvo atneštas paties prezidento.

Atbėgęs kunigas dar spėjo jam suteikti paskutinįjį sakramentą. G. García Moreno mirė penktadienį, 15 val. – tą pačią valandą, kaip ir Išganytojas, kuriam jis tarnavo visą savo gyvenimą.

* * *

1985 m., savo vizito Ekvadore metu popiežius Jonas Paulius II lankėsi Kito katedroje ir sakė trumpą pamokslą, bet nė vienu žodžiu nepaminėjo čia žuvusio prezidento G. Garcíos Moreno. Jo vardas greitai po mirties tapo „politiškai nekorektiškas“.

Laikai keičiasi, kaip ir demokratinės respublikos valdymo tradicijos. Šiandien katalikas politikas, žinoma, rinktųsi kitus metodus ir veikimo stilių, tačiau niekas jo negali atleisti nuo pareigos turėti ir viešai ginti savo tikėjimu paremtus politinius principus.

Bet šiandien, totalinio populizmo epochoje, jokių principų ir ideologijos neturėjimas yra tapęs pirmąja sąlyga apskritai pradėti politiko karjerą. Tad katalikui piliečiui neretai kyla pagunda laiką, kurį sugaištų eidamas balsuoti, paskirti istorinių knygų skaitymui.

***

Straipsnio autorius yra Šv. Pijaus X brolijos kunigas.