Brolijos istorija

Priešistorė

Šv. Pijaus X kunigų brolijos veiklos kronika – tai katalikų Tradicijos kovos už išlikimą istorija. Brolija yra viena iš dinamiškiausiai besivystančių Bažnyčios kongregacijų, bet kaip ir kitos bendruomenės, ji skaudžiai kenčia nuo visų Bažnyčios ir Vakarų visuomenės krizės apraiškų.

Dar vykstant Vatikano II Susirinkimui ir iškart po jo visame pasaulyje kilo katalikų reakcija prieš dirbtines, brutaliai primetamas neomodernistų idėjas. Vyskupai ir kunigai atkakliai laikėsi senojo pamaldumo, žmonės važiavo į Fatimą ir pas Tėvą Pijų į San Giovanni Rotondo, platino rožančiaus maldą ir devocionalijas. Daug intelektualų, pvz., žymus filosofas Dietrichas von Hildebrandas, stipriai kritikavo Bažnyčią griaunančias reformas, Vatikano nuolaidžiavimą komunistams ir liberalams. Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris kartą pasakė: „Susirinkimas šen, Susirinkimas ten, o aš lieku katalikas...“ Kaip liudija arkivysk. M. Lefebvre‘as, keletas jo pažįstamų vyskupų iš sielvarto susirgo ir mirė.

Prie Brolijos ištakų stovi kongregacija Les Coopérateurs Paroissiaux de Christ-Roi (Kristaus Karaliaus parapijų bendradarbiai, CPCR) – 1928 m. Ispanijos jėzuito François de Paula Vallet (1883–1947) įkurta nedidelė kunigų grupė, pasišventusi šv. Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ laikymui. Intensyvios 5 dienų rekolekcijos buvo masiškai laikomos daugiausia vyrams darbininkams ir daugelį jų išgelbėjo nuo komunizmo pagundos. Vallet rekolekcijos traukė ir intelektualus. Jų paveiktas jaunas politikas Jeanas Ousset įkuria judėjimą Cité Catholique (Katalikų valstybė), visoje Prancūzijoje steigia studijų ratelius Kristaus Karaliaus idėjai, Bažnyčios socialiniam mokymui propaguoti. Studijų rateliuose žmonės kviečiami dalyvauti tėvo Vallet rekolekcijose, o rekolekcijų dalyviai savo ruožtu įtraukiami į judėjimo veiklą. Judėjimą aktyviai rėmė ir arkivyskupas M. Lefebvre‘as – jis dalyvavo jo Lozanos kongrese, parašė įžangą Ousset knygai. Nuo tada jis tapo progresyviai nusiteikusių prancūzų vyskupų priešu. Karo metu Vallet ir Ousset paremia katalikišką Vichy režimą (maršalo Philippe‘o Pétaino vyriausybę), todėl 1945 m. turi bėgti į gen. Franko valdomą Ispaniją. 1931 metais Vallet rekolekcijose dalyvauja Faubourgo klebonas Louis-Marie Barrielle‘is (1897–1983). Sužavėtas rekolekcijų darbo, jis ir kun. Augustinas Riviére‘as su savo vyskupų leidimu tampa CPCR nariais. Jie rekolekcijų darbą išplečia ir Šveicarijoje. Tarp dalyvių yra ir Vallis kantono gyventojas Alphonse‘as Pedroni.

1968 m. balandžio 11 d. A. Pedroni atsitiktinai išgirsta vieną biznierių giriantis, kad tuoj nupirks šv. Bernardo kanauninkų vienuolyną Vallis kaime Ecône, susprogdins koplyčią ir įrengs ten naktinį klubą. A. Pedroni su draugais paima paskolą ir skubiai nuperka vienuolyną, bet nežino, ką su juo daryti.

Tuo metu Europoje siautėja komunistinė studentų revoliucija, palikusi gilų pėdsaką visose gyvenimo srityse iki šiol. 1968 m. gegužę ir Romos prancūzų seminarijos balkone iškeliama raudona vėliava. Tik nedidelė tradicinių seminaristų grupė dar dėvi sutanas ir kenčia visų panieką. Jie aplanko lietuvių šv. Kazimiero kolegijoje gyvenantį arkivyskupą ir prašo pagalbos. Šiam jau 63 metai, jis nebenori nieko imtis. Tačiau Lozanos, Ženevos ir Fribūro vyskupas François Charrière‘as primygtinai ragina arkivyskupą jiems padėti. Matydamas tame Apvaizdos ženklą, arkivyskupas išnuomoja patalpas Fribūre ir pasiunčia seminaristus į dar konservatyvų Fribūro universitetą.

 

Brolijos gimimas

A. Pedroni sužino apie M. Lefebvre‘o grupę ir perleidžia jam pastatą Ecône. 1970 m. rugsėjį ten su vietos (Sion) vyskupo palaiminimu atidaroma seminarija ir prasideda studijos. 1970 m. lapkričio 1 d. vysk. Charrière‘as oficialiai įsteigia Šv. Pijaus X kunigų broliją seminaristams ir Arkivyskupo bendradarbiams kunigams.

Viešpats dovanojo naujai kongregacijai keletą metų ramaus darbo. Keliems dieceziniams kunigams panorus tapti Brolijos nariais, Roma oficialiai leido jiems pereiti M. Lefebvre‘o jurisdikcijon – Brolijai pripažįstama teisė inkardinuoti. 1971 m. vasario 18 d. laišku Šventosios klero kongregacijos prefektas kard. Johnas Wrightas patvirtino Brolijos steigimą ir paskatino ją tęsti. Tų metų rudenį įstoja 24 kandidatai, kitais metais – dar 32. Seminarijai reikia didelio priestato. Į pagalbą ateina ponia Kinnoull – pamaldi anglų grafienė, finansiškai rėmusi generolą Franco Ispanijos pilietiniame kare. Dar 1964 m. ji susipažino su arkivyskupu ir iki savo mirties (1985) buvo dosniausia Brolijos rėmėja. Pirmuoju seminaristų dvasios tėvu tapo Louis-Marie Barrielle, 1972 m. perėjęs į Broliją. Jis perdavė Brolijos kunigams penkių dienų šv. Ignaco rekolekcijų metodą, kuris tapo pagrindine apaštalavimo priemone ir daug prisidėjo prie Brolijos išplitimo visame pasaulyje.

1973 m. atidaroma antroji seminarija JAV, o 1974 m. – preseminarija Albano (prie Romos). Arkivyskupas norėjo, kad visi seminaristai ilgesnį laiką praleistų Amžinajame mieste ir persiimtų katalikiška Romos dvasia. 1974 m. M. Lefebvre‘o sesuo Marie Gabriel (mirė 1987 m.) įkuria kontempliatyvių Šv. Pijaus X seserų vienuoliją.

 

Kova už Mišias

1969 m. balandžio 3 d. pop. Paulius VI paskelbia apaštalinę konstituciją Missale Romanum, kuria įveda visiškai naujas Mišių apeigas. Jų autorius – modernistas mons. Annibale Bugnini, kuriam aktyviai talkino protestantų teologai. Žinomas faktas, kad arivysk. Bugnini priklausė masonų ložei, už tai jis buvo popiežiaus „ištremtas“ nuncijumi į Iraną.

Nors Vatikano II Susirinkimas to niekada nenurodė, įvedamos visai naujos, protestantiškos dvasios apeigos, visiškai panaikinama lotynų kalba liturgijoje ir pašalinamas grigališkasis choralas – neįkainojamas Vakarų kultūros lobis. Senasis, dar ankstyvaisiais viduramžiais susiformavęs Romos Mišiolas, visiems amžiams kodifikuotas šv. popiežiaus Pijaus V, nebuvo jokiu aktu panaikintas ir niekam neuždrausta juo naudotis, tačiau faktiškai visur jį pakeitė naujasis. Nors liturginės apeigos nėra esminis dalykas, bet jos yra svarbiausia gyvo tikėjimo išraiška – pakeitus apeigas, kinta ir tikėjimas. Todėl liturginė reforma tapo viena svarbiausių Bažnyčios krizės priežasčių.

Reforma sukėlė tikrą protesto audrą Bažnyčioje, šimtai kunigų liko prie senojo Mišiolo ir kentėjo baisius persekiojimus. Susikūrė daug organizacijų šv. Mišių ir Tradicijos gynimui, kurių žymiausia – Una voce (vienas iš lyderių Michaelas Daviesas). Taip pat kilo taip vadinamų „sedevakantistų“ judėjimas, skelbiantis, kad jei modernizmas yra erezija, o popiežius tą ereziją visaip skatina, tai jis yra eretikas. Jei jis eretikas, tai nebe Bažnyčios narys, taigi ir nebe popiežius – apaštalų Sostas esąs tuščias („sedes vacans“). Bažnyčia esanti be popiežiaus, dauguma vyskupų ir kunigų atkritę nuo tikėjimo – tėra „likutis“ ištikimųjų, kurie turi verstis savo jėgomis. Dalis sedevakantistų išsirinko savo „popiežius“ – dabar pasaulyje jų yra apie 10. Deja, sedevakantistai pamiršta seną principą – Prima sedes a nemine iudicatur, Pirmojo sosto niekas negali teisti. Nėra autoriteto, kuris galėtų teisiškai paskelbti popiežių eretiku, tik sekantis popiežius. O kol tokio paskelbimo nėra, popiežius yra Bažnyčios galva, net jei jo asmeninė teologija ir eretiška. M. Lefebvre‘as ir dauguma Tradicijai ištikimų katalikų atmetė sedevakantizmo pagundą, vedančią į schizmos aklavietę. Užtenka paprasto principo: tikėjimo dorybė yra aukštesnė už paklusnumą, jei vyresnysis ką nors įsako prieš tikėjimą, jo privaloma neklausyti, bet jis išlieka gerbtinu vyresniuoju.

1971 m. birželio 6 d. arkivyskupas pareiškia, kad NOM (Novus ordo Missae, Naujosios Mišių tvarkos) nepriims ir liks prie paskutinės, 1962 metų Mišiolo redakcijos. Kartu su 12 teologų jis parašo „Trumpą kritinę Novus ordo Missae analizę“. Kardinolai A. Ottaviani ir A. Bacci parašo šiai analizei įžangą ir įteikia ją popiežiui Pauliui VI. Studijoje parodoma, kad NOM remiasi protestantiška teologija, todėl katalikams yra nepriimtina.

Naujosios Mišios pačios savaime yra galiojančios, bet jų apeigos yra blogos, todėl katalikams neleistina jose dalyvauti. NOM įvedimu „liturginė revoliucija“ tik prasidėjo ir vyksta iki šiol: naujojo Mišiolo vertimuose iškraipyti bibliniai konsekracijos žodžiai („už visus“ vietoj „už daugelį“), kunigai skatinami kurti savo Mišių tekstus ir laisvai parinkinėti skaitinius, į Mišias įvedami vaikų žaidimų, cirko ir Užgavėnių vaidinimų elementai, pagoniškos apeigos, roko ir pop muzika, šokiai. Komunija dalinama atsistojus ir į rankas, patarnauja mergaitės, visaip stengiamasi įvesti banalaus kasdieniškumo, bendruomenės pasilinksminimo dvasią, pamirštant pagarbą Dievui. Visiškai pakeistas per amžius susiformavęs liturginis kalendorius, iš esmės reformuotos visų sakramentų teikimo apeigos, sutrumpinta ir pakeista brevijoriaus malda, kurią daugumas kunigų visai nustojo kalbėti.

Brolijoje toliau puoselėjama iškilminga liturgija, grigališkasis giedojimas, didesnei Dievo garbei statomos puošnios bažnyčios ir koplyčios. Tačiau skirtingai nei Šv. Petro brolijoje ir kitose Ecclesia Dei bendruomenėse (žr. toliau) liturgija netampa savitiksliu, ji visuomet siejama su neiškreipto Bažnyčios mokymo skelbimu ir skatinimu priešintis tikėjimui pavojingoms tendencijoms.

 

„...Jie įskundinės jus teismams ir plaks savo sinagogose“ (Mt 10, 17)

Tik 1974 metais Prancūzijos episkopatas pastebi Ecône veiklą ir pradeda puolimą. Vatikano valstybės sekretorius kard. Jeanas Villot apšmeižia arkivyskupą popiežiui, esą jis įvedė seminaristų priesaiką prieš popiežių. 1974 11 11 Ecône apsilanko du apaštaliniai vizitatoriai – Biblijos komisijos pirmininkas arkivysk. Albert‘as Descampsas bei kanonistas vysk. Wilhelmas Onclinas. Jie apklausia arkivyskupą, dėstytojus ir seminaristus, o pokalbiuose su jais teigia: greit ir vedę vyrai bus šventinami kunigais, tiesa keičiasi bėgant laikui, Kristaus Prisikėlimo samprata yra atvira diskusijai ir t. t. Vizitatoriai sako, kad susidarė gerą įspūdį apie seminariją, tačiau vizitacijos protokolas nesudarytas. Arkivyskupas nuvyksta į Romą, bet kard. Villot neleidžia jam aplankyti popiežiaus. Supykęs M. Lefebvre‘as Romoje parašo garsiąją lapkričio 21 d. deklaraciją: „Visa širdimi ir visa siela priklausome katalikiškajai Romai, katalikų tikėjimo bei tradicijų, būtinų jo išsaugojimui, sergėtojai; amžinajai Romai, išminties ir tiesos mokytojai. Tačiau atsisakome ir visada atsisakydavome paklusti neomodernistinių ir neoprotestantiškų tendencijų Romai, kuri aiškiai pasirodė Vatikano II Susirinkimo metu, o po Susirinkimo – visose iš jo kylančiose reformose“.

Kardinolų Gabriel-Marie Garrone‘o, Johno Wrighto ir Arturo Tabera‘os komisijos nurodymu 1975 m. gegužės 6 d. naujasis Lozanos, Ženevos ir Fribūro vyskupas Pierre‘as Mamie paskelbia panaikinąs Broliją. Tai yra kanonų teisei prieštaraujantis aktas (vyskupas negalėjo panaikinti tarptautine tapusios kongregacijos; nebuvo teisinio pagrindo panaikinimui ir t. t.), todėl M. Lefebvre‘as apeliuoja į atsakingą bažnytinį teismą Apostolica signatura. Kard. Villot, peržengdamas savo kompetencijos ribas, apeliacijos priimti neleidžia. Arkivyskupo atsakymas – „Credo piligriminė kelionė“ į Romą jubiliejinių metų proga 1975 m. gegužę kaip Brolijos ištikimybės Šventajam Tėvui demonstracija. Teisiškai ir faktiškai Brolija gyvuoja toliau. Tik 1976 m. rugsėjo 11 d. arkivyskupas pagaliau gali susitikti su popiežiumi Pauliumi VI ir paaiškinti savo elgesį.

1976 06 29 įvyksta pirmieji kunigų šventimai Ecône. Už tai liepos 22 d. arkivyskupas suspenduojamas a divinis (draudžiama atlikti kunigiškas funkcijas). Kadangi tai atlikta nesant kaltės ir proceso, bausmė negalioja. M. Lefebvre‘as juokauja: „Man uždraudė laikyti naująsias Mišias, aš paklūstu!“ Žiniasklaida padaro iš šio konflikto sensaciją, milijonai Tradicijai ištikimų katalikų pamato jame savo vadą, tačiau M. Lefebvre‘as atkakliai kratosi vadovavimo kažkokiam naujam judėjimui ir net atmeta žodį „tradicionalistas“. Tikėjimo, apeigų, disciplinos Tradicija yra neatsiejama nuo paties katalikiškumo, Tradicija yra iš esmės tapati Bažnyčiai, todėl „tradicionalistai“ negali savęs suprasti kaip išskirtinio judėjimo ar partijos. Prasideda iki šiol mažos ir niekam nežinomos Brolijos plitimas visame pasaulyje.

1977 m. vasarį prancūzų tikintieji užima didelę Saint Nicholas du Chardonnet bažnyčią Paryžiuje, valstybė tai pripažįsta. Saint Nicholas tapo svarbiu dvasiniu centru Paryžiuje, jam iki mirties 1984 m. vadovavo Maltos ordino kapelionas, rašytojas mons. Ducaud Bourget. 1977 m. Brolija jau turi 40 kunigų, 150 seminaristų, 20 prioratų ir 3 seminarijas. 1978 m. Jungtinėse Valstijose Brolija perima garsųjį Saint Mary‘s jėzuitų koledžą.

1979 m. sausio 12 d. arkivyskupas oficialiai apklausiamas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto kard. Franjo Šeperio. Jis išsako savo argumentus prieš II Vatikano mokymą, ypač jo religinės laisvės doktriną, bet pareiškia sutikimą priimti Susirinkimo dokumentus, jei jie bus išaiškinti prieš tai buvusių Susirinkimų ir visos Tradicijos šviesoje. Išties, „Lefebvre‘o problemos“ esmė yra ne sutanos, apeigos, lotynų kalba ar kiti antraeiliai dalykai, o katalikų tikėjimo gynimas. Jeigu arkivyskupas klydo nors viename mokymo punkte, jis jau būtų už tai pasmerktas. Tačiau iki šiol jo niekas nedrįsta kaltinti erezija, o kalba visuomet nukreipiama į „nepaklusnumą“, „schizmą“. Kaip galėtų senas, visą gyvenimą Bažnyčiai tarnavęs arkivyskupas staiga imti nebeklausyti Romos, jei nebūtų iškilusi grėsmė jo tikėjimui?

 

Darbymetis

1980 m. Paryžiuje atidaromas Brolijos universitetas Institut Universitaire Saint-Pie-X prie Sorbonos. 1981 m. arkivyskupas aplanko Campos diecezijos (Brazilija, prie Rio de Žaneiro) vyskupą Antônio de Castro Mayerį, kuris su grupe savo kunigų liko ištikimas Tradicijai bei senosioms Mišioms ir įkūrė kunigų broliją União Sacerdotal São João Batista Maria Vianney. Brolija sukūrė savo kunigų seminariją, pastatė apie 20 bažnyčių. 20 Brolijos kunigų aptarnauja apie 28 000 Tradicijai ištikimų tikinčiųjų (iš 836 000 diecezijos katalikų).

1981 01 29 įkuriamas Brolijos trečiasis ordinas, kurio tikslas – padėti pasauliečiams pašventinti savo gyvenimą ir jungti jį su šventąja Mišių auka. 1983 m. birželį antruoju Brolijos generaliniu vyresniuoju tampa vokietis kun. Franzas Schmidbergeris. Jam tenka spręsti pirmą rimtesnę krizę Brolijos viduje: 1983 m. Broliją Jungtinėse Valstijose palieka keliolika kunigų – jie sukuria sedevakantistinę Šv. Pijaus V broliją.

1983 11 21 vyskupai M. Lefebvre‘as ir A. de Castro Mayeris parašo atvirą laišką popiežiui Jonui Pauliui II, prašydami imtis priemonių prieš gilėjančią Bažnyčios krizę.

1984 10 03 Dievo kulto kongregacija, matydama augantį tradicinių šv. Mišių poreikį (tų metų Gallup apklausos duomenimis, 40% JAV katalikų vėl norėtų dalyvauti tradicinėse Mišiose), dokumentu Quattuor abhinc annos leido vyskupams suteikti „indultą“ (išimtinį leidimą) kunigams laikyti senąsias Mišias pagal 1962 m. Mišiolą. Šimtai kunigų tokį indultą gavo, bet toliau buvo visokeriopai varžomi. Indultas teikiamas ten, kur aktyvi Brolija, kad atitrauktų nuo jos tikinčiuosius, tačiau dažnai tokios Mišios kaip tik atveda žmones į Tradiciją.

1984 m. lapkritį Santiago de Chile mieste vienos ceremonijos metu arkivyskupas suteikia Sutvirtinimą 1200 vaikų! 1984 m. gruodžio 8 d. Ecône, dalyvaujant 4000 tikinčiųjų, Brolija paaukojama Sopulingajai ir Nekaltajai Marijos Širdžiai. Gruodžio 21 d. miršta Don Francesco Putti – įtakingo Romos teologinio laikraščio Si Si No No įkūrėjas, uolus Tradicijos gynėjas. 1985 m. Arkivyskupas lankosi Dakare (Senegalas), kur jį svetingai priima kard. Thiandoumas, ir Librevilyje (Gabonas). Gabono prezidentas Albert‘as Bernardas Bongo asmeniškai skraidina jį po senas misijų vietas. Arkivyskupas gauna aukščiausius Senegalo ir Gabono valstybinius apdovanojimus, jo garbei išleidžiamas pašto ženklas. Kitais metais Brolija įkuria savo misiją Librevilyje.

1985 11 06 arkivyskupas įteikia Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektui kard. Josephui Ratzingeriui 138 psl. „Dubia“ – oficialią abejonę dėl II Vatikano mokymo apie religinę laisvę. Atsakymo sulaukia tik po metų, tačiau jame nėra įtikinamai paaiškinta, kaip šią doktriną suderinti su Bažnyčios mokymu apie Kristaus socialinį karališkumą.

Per 1986 m. Sekmines kasmetinėje Tradicijos maldinėje kelionėje iš Šartro į Monmartrą (Paryžiuje) dalyvauja 15 000 tikinčiųjų. Tai simbolinė piligrimystė – iš Nekaltosios Marijos Širdies (Šartro katedra) į Švč. Jėzaus Širdies šventovę Monmartre. Šios dvi susivienijusios Širdys – „Jėzaus ir Marijos apaštalų brolijos“ simbolis.

 

„Operacija išlikimas“

1986 m. spalio 27 d. Asyžiaus šventovėje popiežius Jonas Paulius II surengia pasaulio religijų susitikimą. Tai jo pontifikato viršūnė, galutinė išvada iš Vatikano II Susirinkimo mokymo: visos religijos esančios Šventosios Dvasios vaisius, visose yra dalis tiesos, kuri veda į išganymą, tereikia vesti nuolatinį dialogą ir bendrai palaikyti taiką pasaulyje. Ne kartą kanonizuota dogma „Extra ecclesiam nulla salus“ (Už Bažnyčios nėra išganymo), atrodo, nebegalioja, Jėzus Kristus ir Jo įsteigtoji Katalikų Bažnyčia nebėra vienintelis išganymo kelias. Vienoje Asyžiaus bažnyčių ant altoriaus pastatyta ir garbinama Budos statula. Arkivyskupas galutinai praranda viltį, kad Roma vėl ims gręžtis į Tradiciją, todėl nusprendžia konsekruoti kelis vyskupus, kurie galėtų tęsti Tradicijos darbą po jo mirties.

1987 m. lapkritį kard. Edouard‘as Gagnonas ir mons. Camillo Perlas oficialiai vizituoja Brolijos seminarijas, prioratus ir mokyklas. Gruodžio 8 d. abu vizitatoriai dalyvauja „suspenduoto“ arkivyskupo pontifikalinėse Mišiose, kurių metu 27 seminaristai įstoja į „panaikintą“ Broliją. Ecône svečių knygoje vizitatoriai parašo: „Tegul Nekaltoji Mergelė išgirsta mūsų karštas maldas, kad šiuose namuose taip nuostabiai vykdomas kunigų ugdymo darbas spinduliuotų visos Bažnyčios gyvenime“. 1988 m. sausio 5 d. vizitatoriai Romoje pateikia 39 psl. visiškai pozityvų raportą, deja, jo teksto nežinome iki šiol. Prasideda intensyvios derybos, Roma sutinka leisti konsekruoti kelis vyskupus, bet visokiais būdais vilkina konkretų leidimą, laukdama „biologinio problemos sprendimo“ – negaluojančio 83 metų amžiaus M. Lefebvre‘o mirties.

1988 m. birželio 29 d. M. Lefebvre‘as Ecône seminarijoje įšventina 13 kunigų. Vakare atvyksta juodas Mercedes, arkivyskupas kviečiamas juo nedelsiant važiuoti į Romą. Jis nepasiduoda spaudimui. Birželio 30 d. arkivyskupas ir vysk. A. de Castro Mayeris, dalyvaujant 180 kunigų ir apie 10 000 tikinčiųjų, konsekruoja vyskupais keturis Brolijos kunigus:

- Richard Williamson (g. 1940 Londone, anglikonų šeimoje. Baigęs Kembridžo universitetą, 7 metus dėstė literatūrą. 1970 m. tapo kataliku. Baigęs seminariją Ecône, 1976 m. įšventintas kunigu. Dėstė Ecône, nuo 1983 m. – seminarijos Jungtinėse Valstijose rektorius),

- Bernard Tissier de Mallerais (g. 1945 Sallanches (Prancūzijoje). Baigęs universitetą, 1969 m. spalį įstojo į Broliją – jis yra vienas pirmųjų jos narių. 1975 m. Ecône įšventintas kunigu, dėstė šioje seminarijoje. Vėliau buvo seminarijos rektoriumi, Brolijos sekretoriumi, dirbo mokslinį darbą),

- Alfonso de Galarreta (g. 1957 Torrelavega (Ispanijoje), Argentinos pilietis. Tris metus studijavo diecezinėje seminarijoje La Plata (Argentinoje), 1978 m. perėjo į Ecône. 1980 m. įšventintas kunigu, dėstė seminarijoje La Reja. Nuo 1985 m. vadovavo Pietų Amerikos distriktui) ir

- Bernard Fellay (g. 1958 Siders (Šveicarijoje). Baigęs gimnaziją, 1977 m. įstojo į Ecône ir 1982 m. įšventintas kunigu. Dirbo Brolijos ekonomu).

Arkivyskupas šį žingsnį pavadina „operacija išlikimas“.

 

Ekskomunikuoti?

1988 m. liepos 1 d. Vyskupų kongregacijos prefekto kard. Bernardino Gantin dekretas ir liepos 2 d. popiežiaus Jono Pauliaus II Motu proprio Ecclesia Dei adflicta teigia:

- M. Lefebvre‘as, nepaisydamas birželio 17 d. draudimo, be popiežiaus mandato (kurio reikalauja kan. 1013) konsekravo keturis kunigus vyskupais;

- Šis aktas yra sunkus nepaklusimas popiežiui ir pagal kan. 1382 M. Lefebvre‘as, taip pat kartu šventinęs vysk. A. de Castro Mayeris bei keturi konsekruoti vyskupai užsitraukė ekskomunikos (t. y. atskyrimo nuo Bažnyčios) latae sententiae (t. y. automatiškai įsigaliojančios tuoj po nusikaltimo) bausmę, nuo kurios gali atleisti tik popiežius;

- Šis aktas yra „schizmatinis“. Cituojami can. 751 (schizma yra atmetimas pavaldumo Šv. Tėvui ir bendrystės su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais) bei can. 1364 § 1 (schizmatikas baudžiamas ekskomunika latae sententiae), tačiau nesakoma tiesiogiai, kad arkivyskupas yra formalios schizmos būklėje;

- Šio akto priežastis yra nepilnas ir prieštaringas Tradicijos suvokimas: nepilnas, nes neatsižvelgiama į jos gyvą charakterį (Tradicijoje yra pažanga, kadangi auga apreikštų dalykų supratimas), prieštaringas, nes ji supriešinama su Romos vyskupo ir vyskupų kolegijos universaliu Mokymu;

- Kunigai ir tikintieji, formaliai (gerai suprasdami, laisvai ir išoriniais veiksmais) sutikę su M. Lefebvre‘o schizma, ipso facto (iškart po veiksmo, be specialaus nutarimo) užsitraukia ekskomunikos bausmę;

- Turi būti sudaryta speciali Vatikano komisija (vad. komisija Ecclesia Dei) Brolijos ir su ja asocijuotų bendruomenių klausimui spręsti, reikia dosniau teikti indultą tradicinėms Mišioms.

Tačiau nuo to laiko jau daug žymių bažnytinės teisės daktarų (kard. Castillo Lara, Neri Capponi, Rudolfas Kaschewskis, Georgas May‘us, Patricas Valdini) be jokių dvejonių teigia, kad M. Lefebvre‘as nėra ekskomunikuotas ir nėra schizmatikas. Kun. Gerardas Murray iš Niujorko arkivyskupijos, niekaip nesusijęs su Tradicija, 1995 m. liepą Romos Grigališkajame universitete aukščiausiu pažymiu apgynė daktaro disertaciją, kurioje įrodo, kad formaliai teisiškai M. Lefebvre‘as ir jo įšventinti vyskupai nėra ekskomunikuoti ir nėra schizmoje. Tiesa, 1996 m. G. Murray dėl universiteto politikos dalį savo tezių atšaukė.

Trumpai išvardinsime svarbiausius argumentus, leidžiančius teigti, kad ekskomunika negalioja ir schizmos nėra:

1. Visuotinė Katalikų Bažnyčios krizė, kilusi po II Vatikano, yra nenuneigiamas faktas, jį pripažino daugelis hierarchų, tarp jų kard. J. Ratzingeris (pvz., savo kalboje Čilės vyskupų konferencijai 1988 07 13, ryšium su M. Lefebvre‘o byla) ir pats Šventasis Tėvas (pvz., apaštaliniame paraginime Ecclesia in Europa 2003 06 28). Pirmiausia tai tikėjimo krizė, kai daug hierarchų ir tikinčiųjų nebeišpažįsta ar net nebaudžiamai neigia svarbias tikėjimo tiesas:

- Jėzaus Kristaus dieviškumą, gimimą iš Mergelės ir fizinį prisikėlimą,

- gimtosios nuodėmės pasekmes žmogaus gyvenimui,

- absoliutų Dievo malonės skirtingumą nuo žmogaus prigimties ir malonės nepelnytumą,

- kad Jėzus Kristus yra vienintelis išganymo kelias ir išganymo negali būti kt. religijose,

- kad be priklausymo regimai Katalikų Bažnyčiai (per vandens ar troškimo Krikštą) negali būti išganymo,

- vandens krikšto būtinumą kūdikiams, kad jie patektų į dangų,

- amžino pragaro realumą ir grėsmę, pragaro kaip vietos, kurioje dega reali ugnis, sampratą,

- žmogaus sielos, skirtingos nuo kūno, substancialumą,

- sielos gyvavimą po mirties ir jos patekimą į pomirtinę vietą (skaistyklą, pragarą, dangų) dar iki kūnų prikėlimo,

- kad visų septynių sakramentų esminiai formos žodžiai ir materija yra nekintamai nustatyti paties Jėzaus Kristaus,

- šv. Mišių kaip permaldaujamosios aukos pobūdį,

- fizinį duonos ir vyno substancijos perkeitimą į Viešpaties Kūną ir Kraują Mišių konsekracijos metu,

- kunigo esminį skirtingumą nuo pasauliečių dėl kunigystės charakterio,

- popiežiaus jurisdikcijos nepriklausymą nuo vyskupų visumos,

- vaikų gimdymą kaip pirmąjį santuokos tikslą,

- tiesos nekintamumą ir neklystamą galutinį išreiškimą dogmose ir t. t.

Šios tiesos praktiškai nutylimos ar net neigiamos mokyme ir katechezėje, ekumeniniuose ir tarpreliginiuose renginiuose (dažnai prilygstančiuose šventvagystei). Nebeskelbiama, kad Dievas yra didis, galingas, ne vien gailestingas, bet ir teisingas, baudžiantis. Liturginėse apeigose, elgesyje su Švč. Sakramentu visiškai išnyko pagarbios Dievo baimės jausmas, bet koks sakralumo gerbimas. Bažnytinė disciplina persmelkta liberalizmo ir demokratizmo dvasia. Dėl šių priežasčių kilo visuotinė katalikų ir ypač Dievui pašvęstų asmenų identiteto krizė, kuri pasireiškia išėjimu iš Bažnyčios, nustojimu praktikuoti, moralės nuosmukiu, taikymusi prie pasaulio dvasios ir ideologijų, susiskaldymu į judėjimus ir partijas. Vis daugiau kunigų dėl intencijos nebuvimo laiko Mišias ir teikia sakramentus negaliojančiai. Visa tai atsispindi bažnytinio gyvenimo statistikoje. Tai ne vienintelė krizė Bažnyčios istorijoje, bet ypatinga tuo, jog ją sąmoningai gilina aukščiausi autoritetai.

2. Esminis Bažnyčios teisės principas yra Salus animarum suprema lex (Sielų gerovė, išganymas – aukščiausias įstatymas). Kanonai 213 ir 214 garantuoja tikinčiųjų teisę iš ganytojų gauti Bažnyčios dvasines gėrybes (visą ir neiškreiptą mokymą bei galiojančiai bei pagarbiai teikiamus sakramentus), taip pat vykdyti kultą Bažnyčios patvirtintomis apeigomis (tradicinės Mišios niekada nebuvo nepanaikintos!) ir laikytis savos dvasinio gyvenimo formos (pvz., pagal tradicinę ordino regulą). Tik taip šie tikintieji galės išganyti savo sielą, ir niekas neturi teisės kaip nors tam trukdyti. Mūsų aprašyta Bažnyčios krizė šias teises pažeidžia ir gresia išganymui. Arkivyskupas M. Lefebvre‘as turėjo teisinę atsakomybę už Bažnyčios jam patikėtus tikinčiuosius ir kunigus, taip pat, būdamas apaštalų įpėdiniu, turėjo bendro pobūdžio moralinę atsakomybę už visą Bažnyčią (plg. kan. 375), ypač už tuos, kurie į jį kreipėsi pagalbos.

3. „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Pozityvūs Bažnyčios įstatymai negali prieštarauti dieviškajam įstatymui. Dieviškoji tikėjimo dorybė yra aukštesnė už moralinę paklusnumo dorybę, niekas negali versti paklusti tam, kas prieštarauja Bažnyčios dogmatizuotam tikėjimui ar bent jo pilnai neišreiškia. Bažnyčia – ne sultonatas ar diktatūra, kur reikia aklo paklusnumo, ir ne partija, kur individas turi paklusti daugumos ideologijai. Kiekvienas tikintysis turi protą bei Sutvirtinimo sakramentu gautą Šv. Dvasios malonę ir yra atsakingas už tai, ar pažins visą tiesą ir ar ją vykdydamas bus išganytas. Ar tai ne protestantiškas subjektyvizmas? Ne, nes tikėjimo tiesos yra objektyviai pažįstamos iš visų laikų Bažnyčios mokymo. Jei vėlesnis hierarchų mokymas aiškiai prieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui, jo priimti negalima. Net jeigu iškyla abejonė dėl tokio nesutikimo, privaloma pasilikti prie senosios visuotinės nuomonės. Tuo atveju nepaklusimas hierarchui yra dorybingas veiksmas. Jei tai tinka paprastam tikinčiajam, tai tuo labiau visą gyvenimą Bažnyčiai ištikimai tarnavusiam arkivyskupui, kuris yra ir filosofijos bei teologijos daktaras.

4. Apžvelgsime svarbiausius kanoninius argumentus.

- Kadangi Bažnyčios krizė yra faktas ir gresia sieloms, už kurias arkivyskupas yra atsakingas,

- kadangi tų sielų išganymui būtini tikrą mokymą ir sakramentus teikiantys kunigai, o kunigai negali veikti be vyskupo,

- kadangi Apvaizdos valia nėra kitų vyskupų, kurie juos šventintų ir inkardinuotų,

- kadangi popiežius dėl idėjų, kurios ir sukėlė Bažnyčios krizę, delsia duoti mandatą naujų vyskupų šventinimui,

arkivyskupas pagrįstai ir išmintingai nusprendė, jog susidarė būtinybės būklė pašventinti kelis vyskupus be tokio mandato. Būtinybės būklė yra būsena, kurioje kilusi tokia grėsmė natūraliam ar antgamtiniam gyvenimui būtinoms gėrybėms, jog asmuo yra morališkai (nebūtinai fiziškai) verčiamas sulaužyti įstatymą, kad tas gėrybes išlaikytų. Be to:

- anot kan. 1321 § 1, niekas nebaudžiamas, jei išorinis įstatymo sulaužymas nėra morališkai mirtina nuodėmė. Šiuo atveju būtinybės būklė padarė, kad išorinis nepaklusimas visai nebuvo nuodėmė ir netgi buvo dorybingas aktas;

- anot kan. 1323, jokios bausmės neužsitraukia tas, kuris pažeidė įstatymą dėl būtinybės būklės (išskyrus jei aktas yra savyje blogas ar žalingas sieloms) arba teisėtai gindamas save ar kitą nuo neteisingo puolimo (jei išlaikė reikiamą saiką), taip pat jei be kaltės manė, kad susidarė viena iš šių aplinkybių.

Iš tiesų:

- būtinybės būklė, kaip parodėme, buvo;

- aktas nėra savaime nuodėmingas ir nėra žalingas sieloms, greičiau atvirkščiai;

- ideologiškai pagrįstas neleidimas šventinti vyskupų egzistenciškai grėsė Brolijai, normaliomis sąlygomis jis būtų duotas, be to, tai žadėjo pati Roma;

- išlaikytas reikiamas saikas: laukta iki paskutinės minutės, padaryta visa, kad problema būtų išspręsta ordinarinėmis priemonėmis;

- padaryta tik tai, kas būtina: konsekruoti tik keturi vyskupai, jiems nesuteikta jokia jurisdikcija, toliau pabrėžiamas paklusnumas popiežiui ir pagarba vietos vyskupams;

- net jei arkivyskupas būtų klydęs, jog egzistuoja būtinybės būklė, jo nuomonė buvo gerai pagrįsta, todėl be kaltės klaidinga ir nebaustina.

Galiausiai kanonas 1324 teigia, kad įstatymo pažeidėjas neatleidžiamas nuo bausmės, bet bausmė turi būti sušvelninta, jei pažeidėjas ne be kaltės klydo, jog susidarė kan. 1323 nurodytos aplinkybės. Tuomet bet kuriuo atveju netaikoma bausmė latae sententiae. Taigi net jei arkivyskupas nepateisinamai klydo (pvz., dėl neleistino kanonų teisės nežinojimo ar tendencingo požiūrio į Bažnyčios krizę) bausmė jam privalėjo būti sušvelninta ir jokiu būdu negalėjo būti automatinė.

Kai kas galėtų paprieštarauti: arkivyskupas galėjo manyti, kad Bažnyčioje pavojinga krizė ir visaip prieš ją kovoti, bet vyskupų šventimas nebuvo toks būtinas. Pvz., XVIII a. popiežius, spaudžiamas masonų, panaikino jėzuitų ordiną, tuo padarydamas didelę neteisybę ir žalą Bažnyčiai. Tačiau jėzuitai pakluso, nes ordino egzistencija nebūtina jų sielų išganymui. Taip ir arkivyskupas galėjo priešintis iki mirties, o tolesnį Brolijos likimą palikti Apvaizdai, nes jos išnykimas nėra absoliutus blogis. Krizė rimta, bet kas būtų, jei kiekvienas vyskupas imtų savavališkai konsekruoti kitus vyskupus, tęsiančius jo pastangas tą krizę įveikti? Ar ne taip elgėsi arkivysk. Pierre Martin Ngô-dhin-Thuc, masiškai šventinęs sedevakantistinius vyskupus?

Atsakyti būtų galima taip: vyskupų šventinimas be popiežiaus mandato nėra jau tokia drastiška priemonė, kaip gali atrodyti. Popiežiaus mandato tokiam aktui reikia tik nuo viduramžių, anksčiau jį duodavo metropolitas. Ir vėliau dėl politinės situacijos daug vyskupų šventinta be mandato, tačiau už tai kartais būdavo skiriama tik suspendavimo bausmė. Taip numatyta ir 1917 m. Kanonų teisės kodekse. Tik 1951 08 09, norint pasipriešinti Kinijos patriotinės bažnyčios kūrimui, įvesta ekskomunikos bausmė, ši norma perimta ir į 1983 m. Kodeksą. Taigi tai naujas įstatymas, atspindintis didėjančią Bažnyčios centralizaciją, bet reikia atsižvelgti į jo dvasią ir intenciją – sustabdyti schizmatinių bažnyčių atsiradimą. M. Lefebvre‘o atveju tokio pavojaus nebuvo. Kita vertus, situacija Bažnyčioje nepalyginamai rimtesnė nei jėzuitų panaikinimo laikais, nuo Brolijos egzistavimo realiai priklauso Tradicijos išlaikymas visoje Bažnyčioje ir milijonų sielų išganymas. Ngô-dhin-Thuc šventimai nepateisinami, nes nauji vyskupai palikti be teisinės struktūros ir gali daryti ką nori, o Brolijos vyskupai turi aiškų statusą ir įgaliojimus. Taigi arkivyskupo pasirinktas veikimo būdas yra proporcingas realiai būtinybės būklei.

5. Kardinolas Gantin ir dokumentas Ecclesia Dei neleistinai suplakė du visai skirtingus dalykus: vyskupų šventinimą be popiežiaus mandato ir schizmą. Toks šventinimas gali vesti į schizmą, bet savaime tai nėra schizmatinis aktas – tokia yra visų kanonistų nuomonė. Šiuos nusikaltimus aptaria du visai skirtingi kanonai: kan. 751 ir kan. 1382. Jei M. Lefebvre‘as būtų nusižengęs ir pirmajam iš jų, jis turėtų būti nubaustas dviem ekskomunikos latae sententiae bausmėmis, bet to niekas neteigia. Vyskupų šventinimas 1988 m. yra nepaklusimo aktas (dėl būtinybės būklės), bet neturi nei vieno kan. 751 numatyto schizmos požymio:

- išlaikytas tikėjimas į popiežiaus primatą ir neklystamumą Vatikano I Susirinkimo nurodytomis sąlygomis;

- jokiu veiksmu ar žodžiu neatmestas pavaldumas Šv. Tėvui;

- priimami visi Tradicijai neprieštaraujantys popiežiaus nutarimai. Apie prieštaravimą sprendžiama remiantis objektyviu Bažnyčios mokymu, vertinimas lieka privatus, neteisiamas pats popiežius;

- viešai meldžiamasi už popiežių ir vietos ordinarus;

- niekaip neatmesta bendrystė nei su vienu popiežiui pavaldžiu Bažnyčios nariu;

- realiai pripažįstamas visų kardinolų, vyskupų, klebonų, vyresniųjų autoritetas;

- keturi Brolijos vyskupai negavo jokios jurisdikcijos ar titulinės vyskupijos, neturi savo teritorijų ar pavaldžių klierikų, nedaro juridinių aktų, vykdo tik iš jų šventimų galios kylančias funkcijas: šventina klierikus, teikia Sutvirtinimą ir atlieka vyskupams rezervuotus šventinimus.

Taigi nėra jokių požymių, kad bandoma kurti paralelinę bažnytinę bendruomenę.

Galime daryti išvadą: arkivyskupas ir jo įšventintieji vyskupai nėra formaliai ekskomunikuoti nei ferendae sententiae, nei latae sententiae, jie neįvykdė schizmos. Bažnyčios hierarchai įvykdė ideologiškai pagrįstą susidorojimą, neleistinai panaudodami kanonų teisę kaip bažnytinės politikos ginklą. Nors visos problemos esmė – tikėjimo klausimai, arkivyskupas nekaltintas dėl dogmatinių klaidų, neiškviestas prieš kompetentingus bažnytinius teismus, nevesta teologinė diskusija. Šv. Tėvo kaltinimas dėl „nepilno ir prieštaringo Tradicijos suvokimo“ yra nepagrįstas, nes arkivyskupas niekada neneigė gyvo Tradicijos charakterio ir jos supratimo augimo, taip pat nesupriešino Tradicijos su gyvu Bažnyčios Magisteriumu, kaip tai darė, pvz., jansenistai. Tradicija yra gyva, nes kyla iš gyvo ir per amžius nesikeičiančio Dievo, be to, ji bus „tradicija“ (perdavimas) tik tada, kai ankstesnės kartos perduos tikėjimo lobį visą ir neiškreiptą, o vėlesnės kartos gyva dvasia jį priims ir pagal jį gyvens. Šis perdavimas įmanomas tik kai yra tą lobį vis giliau apmąstantys teologai ir autoritetingai jį ginantis Bažnyčios autoritetas. Tačiau Tradicija nėra „gyva“ ta prasme, kad pats tikėjimo lobis nuolat kinta, prisitaikydamas prie „šiuolaikinio žmogaus poreikių ir religinių jausmų“.

Tikėjimo turinys neatsiejamas nuo jo filosofinio ir kalbinio išreiškimo. Jei, pvz., Bažnyčia, naudodamasi scholastine (vad. amžinąja, sveiku protu besiremiančia) filosofija ir tikslia lotynų kalba, dogmatizavo, jog konsekracijos metu šv. Mišiose įvyksta „transsubstanciacija“, šis žodis nebeatsiejamas nuo pačio tikėjimo lobio ir niekas jo nebegalės pakeisti, esą remdamasis naujesne personalistine ar egzistencine filosofija. Šio žodžio atmetimas reikštų atmetimą iki tol vykusio gyvo Tradicijos augimo ir iškreiptų patį depositum fidei – tikėjimo lobį.

Medį pažinsi iš jo vaisių. Kaip Vatikano II Susirinkimo reformos yra nepriimtinos, nes realiai griauna Bažnyčią, taip ir M. Lefebvre‘o darbą geriausiai pateisina jo nešamas Bažnyčios stiprinimas. Brolija neišsivystė į sektą, joje neatsirado nei asmens kulto, nei vidinių susiskaldymų, neįvedamos jokios teologinės ar sielovadinės naujovės. Aukštą jos seminarijų ir mokyklų lygį pripažino apaštalinis vizitatorius kard. E. Gagnonas 1987 metais. Brolija gerai vadovauja sieloms, stiprina šeimas ir vienuolynus, patraukia daug jaunimo, vykdo misijas. Brolija nelaiko savęs Bažnyčios „likučiu“, be kurio nėra išganymo – Brolijos gali ir nebūti, bet Tradicija yra amžina. Vatikano hierarchai galėtų tik leisti atlikti „Tradicijos eksperimentą“, kaip sakė arkivyskupas, ir būtų savaime rastas kelias iš Bažnyčios krizės. Galiausiai, jei Bažnyčioje taip aukštinamas pliuralizmas ir tolerancija, tai kodėl vienai Brolijai tebetaikomi inkviziciniai metodai?

Neatsižvelgiant į šiuos svarius argumentus toliau neteisėtai skleidžiama propaganda apie tariamą Brolijos schizmą. 1996 10 31 Siono (čia yra seminarija Ecône) vyskupas Norbertas Brunneris iš Vatikano gavo dokumentą, kuris neva kilo iš Tikėjimo mokslo kongregacijos bei Popiežiškosios įstatymų tekstų aiškinimo tarybos. Jame be jokių papildomų argumentų teigiama:

- „Jokiu būdu negalima abejoti ekskomunikos galiojimu“;

- Negalima taikyti kanonuose 1323 ir 1324 numatytų lengvinančių aplinkybių;

- Kunigai ir tikintieji baudžiami ekskomunika tik kai formaliai priklauso „lefevristams“, t. y. kai laisvai ir sąmoningai apsisprendė būti M. Lefebvre‘o šalininkais ir priima jo pažiūras, priešingas Bažnyčios mokymui; kai dalyvauja vien „lefevristų“ veikloje ir nebedalyvauja Katalikų Bažnyčios veikloje.

Dokumentas parašytas neteisine kalba, niekieno nepasirašytas, nėra datos ir archyvinio numerio. Galbūt tai tik planuoto dokumento eskizas? Bet kuriuo atveju, jis neturi teisinės galios. Beje, jau 1993 06 28 kard. Ratzingeris paskelbė negaliojančia ekskomuniką, kurią Havajų vyskupas Ferrerio 1991 05 01 bandė uždėti tikintiesiems, dalyvaujantiems Brolijos Mišiose.

 

„Šaltasis karas“

Remiantis popiežiaus Motu proprio, įkuriama komisija Ecclesia Dei, kurios pirmininku 1995 m. tampa kard. Angelo Felici, o sekretoriumi mons. Camille Perlas. Broliją lyg skęstantį laivą palieka 17 kunigų ir 18 seminaristų, kurie 1988 07 18 įkuria Šv. Petro kunigų broliją komisijos globoje. Jos centru tampa seminarija Wigratzbade, Vokietijoje, pirmuoju gen. vyresniuoju – kun. Josefas Bisigas. Nuo Brolijos atsiriboja ir didelė benediktinų abatija Le Barroux (Dom Gérard Calvet), kiti vienuolynai lieka. Roma tikisi, kad daug kunigų ir tikinčiųjų pereis pas Šv. Petro broliją, kuri esą niekuo nesiskiria nuo Šv. Pijaus X brolijos, tik yra pripažinta popiežiaus. Įvyksta atvirkštinis procesas – Šv. Petro brolija, kitos Ecclesia Dei bendruomenės bei indultą turintys kunigai tik patraukė daug tikinčiųjų iš diecezijų, o iš jų pačių žmonių daug kas perėjo į mūsų Broliją, pvz., vienintelis Tradicijos kunigas estas Ivo Õunpuu. Po „ekskomunikos“ prasidėjo naujas Brolijos augimo ir plėtimosi etapas. Nusivylusi Roma vis labiau varžo Ecclesia Dei bendruomenes. Jos dar laiko tradicines Mišias, bet pripažįsta ir naująsias (dažnai dalyvauja koncelebracijose), pripažįsta ir gina „reformas“ ir naująją teologiją. Jos realiai išdavė Tradiciją, liko senų apeigų ir papročių „muziejais“, kas ypač ryšku, pvz., Kristaus Karaliaus institute (mons. Gillesas Wachas) ar Šv. Jono Evangelisto brolijoje (kun. Urutigoiti). Pastaruoju metu daug kovotojų už tradicines Mišias, pvz., Michaelas Daviesas ir Una voce federacija vienintelę viltį vėl mato Brolijoje.

Brolijos veikla toliau plečiasi.

1989 12 02 Albane (Italija) miršta ponia Catharina Tangari – šv. Tėvo Pijaus dvasinė duktė, nenuilstanti Bažnyčios už geležinės uždangos rėmėja. Už savo veiklą ji ilgai sėdėjo kalėjime komunistinėje Čekoslovakijoje. Neabejotina, kad jos maldos ir aukos padėjo Brolijai atrasti kelią ir į Rytų Europą. Gen. vyresniojo Franzo Schmidbergerio iniciatyva 1990 m. prasideda pirmosios Brolijos kunigų kelionės į Budapeštą, Prahą, Kauną, Minską, Maskvą, Rygą, Taliną, Kijevą. 1993 m. pradedamas darbas Lenkijoje ir Albanijoje. 1992 m. rugsėjį ateina pirmasis rimtas pašaukimas iš Rytų Europos: Tomáš Stritzko iš Prahos (įšventintas 1999 m.). 1993 08 15 įsteigiamas Fatimos Dievo Motinos prioratas Rytų Europai (Jaidhofe, Austrija). Pirmieji darbuotojai „Rytų fronte“: kun. Franzas Schmidbergeris, kun. Stefanas Maessenas, kun. Jean-Marcas Rulleau, kun. Gerard‘as Mura, kun. Florianas Abrahamowiczius. 1993 m. prasideda reguliarus Brolijos apostolatas Prahoje, Brno ir Budapešte, 1994 m. Katovicuose bei Krokuvoje, Varšuvoje, Minske ir Maskvoje, 1995 m. Vilniuje, vėlesniais metais – Lvove, Kaune, Šiauliuose, Rygoje, Taline, Tartu, Albanijoje (vėliau dėl politinės situacijos nutrūko), Gdynėje, Sopote bei Gdanske, Torūnėje, Vroclave, Lodzėje, Čenstochovoje, Liubline ir Žešuve.

1994 m. gegužę Rytų priorato vadovu tampa vokietis kun. Karlas Stehlinas. Jis puikiai išmoksta lenkiškai, sukuria įspūdingą koplyčių tinklą ir leidybinį centrą Lenkijoje. 1994 m. rugpjūtį Maskvos ir Minsko bendruomenėms ima vadovauti šveicaras kun. Werneris Bösigeris, išmokęs rusiškai ir perkandęs sunkų rusišką mentalitetą. 2004 m. pradžioje Brolijoje yra 4 kunigai (čekas, lenkas, estas ir lietuvis), 1 brolis (lenkas), 4 seserys oblatės (lenkė ir trys ukrainietės) bei 7 seminaristai (trys lenkai, lietuvis, čekas, latvis ir ukrainietis) iš Rytų Europos. Įspūdingiausiai Tradicija auga Ukrainoje. 1996 m. Anglijos redemptoristai užmezgė ryšius su grupe graikų katalikų kunigų bei seserų bazilijonių Vakarų Ukrainoje, kurie nepriėmė ukrainiečių kalbos įvedimo į liturgiją, lotyniškų pamaldumo formų naikinimo, ekumenizmo su stačiatikiais. 2000 09 28 septyni kunigai įsteigė Šv. Juozapato (Kuncevičiaus) kunigų broliją, kurios vyresniuoju tapo kun. Vasylis Kovpakas iš Lvovo. 2004 m. pradžioje šioje Brolijoje yra 12 kunigų, 14 seminaristų, 12 seserų, ją aktyviai remia keliolika tūkstančių tikinčiųjų. Prieš šiuos kunigus jau pradedamos represijos, bet dauguma jų dar dirba savo parapijose.

1990 04 29 švenčiamas Brolijos 20-metis, iškilmėse Friedrichshafene (Vokietija) dalyvauja virš 10 000 tikinčiųjų. 1991 kovo 25 d. (Įsikūnijimo, Viešpaties Jėzaus kunigystės šventimų dieną) miršta Brolijos įkūrėjas arkivysk. M. Lefebvre‘as. Ant jo kapo Ecône užrašyta: Tradidi quod et accepi (Perdaviau, ką esu gavęs, 1 Kor 11, 23). 1992 05 18 kardinolas Silvio Oddi suklumpa prie šio kapo ir pasako: „Merci, Monseigneur!“ 1991 04 25 miršta ir vysk. Antônio de Castro Mayeris. Liepos 28 d. Campos brolijai Šv. Pijaus X brolijos vyskupai konsekruoja naują vyskupą Licínio Rangelį.

1992 m. rugpjūtį įkuriamas prioratas Azijos katalikybės centre Filipinuose. 1993 m. balandį Brolijos generaliniai namai įsikuria Menzingene (Šveicarijos Zug kantone). 1993 05 21 nuo vėžio miršta Brolijos kunigas šveicaras Henri La Praz, per kelis metus iškentęs 130 operacijų, iš jų 80 su pilna narkoze. Liga jam tapo tobulumo keliu, ant operacinio stalo jis lipdavo lyg prie altoriaus. 1994 07 11 trečiuoju Brolijos generaliniu vyresniuoju dvylikai metų išrenkamas vysk. Bernardas Fellay. Tuo metu Brolija veikia 27 šalyse, jos 130 prioratų dirba 336 kunigai, 50 brolių, mokosi 226 seminaristai.

1995 m. Filipinų San Fernando La Union diecezijos vyskupas emeritas Salvadoras Lazo, pasipiktinęs tarpreliginėmis pamaldomis, viešai pereina į Tradiciją ir parašo atvirą laišką popiežiui, kuriame gina tikėjimą ir tradicines šv. Mišias. Tai aštuntas Tradicijos vyskupas po II Vatikano. Jis mirė 2000 04 11 ir palaidotas Brolijos bažnyčioje Maniloje. 1998 03 01 Filipinų miesto Quezon city (2,5 mln. gyv.) burmistras Melas Pathy Brolijos bažnyčioje iškilmingai paaukoja savo miestą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Juo paseka dar devynių miestų valdžia.

1998 10 24 Šv. Petro brolija ir kitos bendruomenės šventė Ecclesia Dei dešimtmetį. Visi suvažiavo į Romą, bet negavo audiencijos pas Šv. Tėvą, jiems taip pat neleido laikyti tradicinių Mišių nei vienoje Romos bazilikoje. Galiausiai tik kard. Alfonsas Stickleris sutiko celebruoti tokias Mišias Šv. Ignaco bažnyčioje.

 

Derybos su Roma

2000 04 13 popiežius komisijos Ecclesia Dei pirmininku skiria energingą Klero kongregacijos prefektą kard. Dario Castrillón Hoyos (Kolumbija), kad jis pagaliau išspręstų „tradicionalistų“ problemą. Birželio 29 d. naujuoju Šv. Petro brolijos vyresniuoju jis skiria liberalų kun. Arnauld Devillers, pašalindamas kun. J. Bisigą, kuris kartais kritikuodavo „reformas“ Bažnyčioje.

2000 m. rugpjūčio 8–9 d. Šv. Pijaus X brolija organizuoja jubiliejinę maldinę kelionę į Romą kaip ištikimybės Šv. Tėvui ir apaštalų sostinei ženklą. Apie 400 Brolijos kunigų, klierikų bei seserų ir apie 4500 tikinčiųjų iš viso pasaulio oficialiai įleidžiami į keturias didžiąsias bazilikas maldai. Romiečiai buvo nustebinti, regėdami milžinišką procesiją, rimtai giedančią lotyniškus himnus, kuri sudarė kontrastą daugumai jubiliejinių metų renginių. Tiesa, tūkstantmetei Romos liturgijai Romos bažnyčiose vietos neatsirado – pontifikalines šv. Mišias vysk. B. Fellay turėjo laikyti Colle Oppio parke.

Vatikane stebėjosi: kokie čia „schizmatikai“, jei Romos bazilikose viešai meldžiasi už popiežių? Kard. Castrillónas tuoj pakvietė Brolijos vyskupus pokalbiui, pasiūlė sureguliuoti Brolijos santykius su Roma, kalbėjo apie galimybę paskelbti Broliją apaštaline administratūra arba net personaline prelatūra. Prasidėjo gyvos derybos, tačiau gen. vyresnysis B. Fellay pamatė, kad vengiama kalbėti apie esminius teologinius klausimus, bandoma grynai praktiškai įrikiuoti Broliją į Ecclesia Dei sferą, nutildyti jos kritiką Bažnyčios griovėjų atžvilgiu. Todėl jis iškėlė dvi „išankstines sąlygas“: Roma turėtų panaikinti neteisėtą Brolijos vyskupų ekskomuniką ir leisti visiems to norintiems pasaulio kunigams laisvai laikyti šv. Mišias pagal 1962 m. Mišiolą. Kard. Castrillónas nematė problemų dėl pirmo punkto, bet antrasis jam atrodo neįgyvendinamas dėl vyskupų opozicijos. Jeigu Roma nebeturi jėgų apginti neatimamos kunigų teisės laikyti tradicines Mišias, tai reiškia, kad ji neapgins ir „legalizuotos“ Brolijos. Todėl Brolijos derybos su Vatikanu lyg „pakibo ore“ – laukiama, kad daugiau kardinolų ryžtųsi daryti „Tradicijos eksperimentą“.

Blogėjant vysk. Licínio Rangelio sveikatai, Campos brolijos kunigai nutarė išnaudoti šansą „susitaikyti su Roma“. Jie pradėjo slaptas nuo Šv. Pijaus X brolijos derybas su kard. Castrillónu. 2002 01 18 kardinolas suteikia Campos brolijai apaštalinės administratūros statusą, vyskupą L. Rangelį pripažįsta administratoriumi. Brolijos 26 kunigai gali laikyti tradicines Mišias ir veikti Brazilijos teritorijoje, bet pasižada nebekritikuoti II Vatikano, povatikaninių reformų ir naujųjų Mišių. Ši brolija tampa dar vienu modernistams nekenksmingu „senosios liturgijos rezervatu“. Vysk. Fellay apgailestauja dėl tokio žingsnio, kuriam nebūtų pritaręs vysk. A. de Castro Mayeris, ir nenori, kad toks likimas ištiktų ir Šv. Pijaus X broliją. „Brolijos istorija yra išsiskyrimų istorija“, yra pasakęs kun. F. Schmidbergeris – jei visi būtų ištvėrę, dabar Tradicijoje būtų apie 1000 kunigų.

2002 08 18 kard. Castrillónas konsekruoja administratūros kunigą Fernando Arêas Rifan vyskupu, o gruodžio 16 d., mirus vysk. L. Rangeliui, jis tampa antruoju Campos apaštaliniu administratoriumi.

2003 05 24 kard. Castrillónas Romos Santa Maria Maggiore bazilikoje laiko iškilmingas pontifikalines šv. Mišias tradicinėmis apeigomis. Tačiau jam asistavusiam kunigui tą dieną privačių tradicinių Mišių bazilikoje laikyti neleidžiama, nors jis turi specialų Ecclesia Dei leidimą! Deja, tai liko vienkartine akcija, tradicinė liturgija „neprasiveržė“ į laisvę.

2003 10 10-12 Fatimos šventovėje įvyko skandalinga tarpreliginė konferencija. Ta proga buvo paskelbtas projektas naujai statomą Fatimos Švč. Trejybės bažnyčią panaudoti kaip visų religijų šventovę. Brolija prisidėjo prie energingos daugelio katalikiškų organizacijų protesto akcijos prieš planuojamą šventovės išniekinimą. Deja, 2004 m. gegužės mėnesį šventvagystė įvyko: šventovės rektorius L. Guerra leido induistams atlikti savo apeigas ant altoriaus apsireiškimų vietoje. Todėl 2005 m. rugpjūtį, Nekaltosios Marijos Širdies šventėje, Brolija surengė protesto ir permaldavimo piligrimystę į Fatimą, kurioje dalyvavo apie 3000 tikinčiųjų. Be to, dar 2004 sausį visiems Bažnyčios kardinolams buvo išsiuntinėta išsami studija „Nuo ekumenizmo iki tylios apostazės“, atskleidžianti Jono Pauliaus II pontifikato metais išplėtoto ekumenizmo teologinį nepagrįstumą ir žalą Bažnyčiai. Visomis šiomis akcijomis Brolija stengiasi „nukreipti kalbą“ į esmines Bažnyčios problemas, parodydama, jog ji rūpinasi bendruoju gėriu, o ne vien savo statuso sureguliavimu.

2005 m. balandžio 2 d. su šiuo pasauliu atsisveikino Šv. Tėvas Jonas Paulius II. Balandžio 19 d. išrinktas naujas popiežius Benediktas XVI buvo ypač šiltai suteiktas Tradicijos katalikų, vėl sustiprėjo viltis, kad bus imtasi priemonių prieš krizę. Liepos mėnesį su Šventuoju Tėvu trumpam susitinka kun. Fr. Schmidbergeris, o rugpjūčio 29 d. popiežius 35 minučių audiencijai priima Brolijos gen. vyresnįjį vysk. Bernardą Fellay. Intensyvūs pokalbiai su Roma atsinaujina. Įtakingo žurnalo 30 Giorni 2005 m. rugsėjo numeryje kard. Castrillónas autoritetingai pareiškia: „Mons. Lefebvre‘as, deja, nesileido atkalbamas nuo [keturių vyskupų 1988 m.] konsekravimo, ir taip susiklostė ši išsiskyrimo situacija, nors tai ir nėra formalios schizmos atvejis“. 2005 m. lapkričio 13 d. Italijos TV kanalo Canale 5 laidoje kardinolas vėl teigia: „[Brolijos atveju] mes nesame erezijos akivaizdoje. Kalbant korektiškomis, tiksliomis ir preciziškomis sąvokomis, negalime pasakyti, kad čia yra schizma“.