"...Gaila, bet galime sakyti, kad atrodo, kad mūsų Viešpats iš tikrųjų pasitraukia šiais laikais iš Jo Bažnyčios ir nuo mūsų. Tokia sunki krizė Katalikų Bažnyčioje yra šiuo metu! Tokia painiava dėl katalikų mokymo apie šeimą, Mišias, ekumenizmą, religinę laisvę, Bažnyčios esmę, popiežystę , teologiją, dvasingumą ir t.t.!  Yra dezorientacija, sutrikimas..."

Šiandien minime šv. Jurgį, kankinį, ūkininkų ir karių, taip pat Anglijos, Katalonijos, Etiopijos, Portugalijos, Gruzijos, Serbijos, Juodkalnijos globėją. Lietuvoje šv. Jurgis garbinamas kaip antrasis (po šv. Kazimiero) Lietuvos globėjas, Vilniaus arkivyskupijos globėjas.

Iš knygos „Žyvatai šventųjų“, 1858.

Bendroji katalikybės krizė šiandien didele dalimi yra vyrų dvasingumo krizė.

Prieš pat Velykas pasaulio žiniasklaidą apskriejo sensacinga naujiena, neva Popiežius neigia pragaro egzistavimą. Italų žurnalistas, ateistas ir Popiežiaus draugas Eugenio Scalfari kovo 28 d., Didįjį Ketvirtadienį, kairiųjų dienraštyje „La Reppublica“ teigė, jog duodamas jam eilinį interviu Šventasis Tėvas sakęs, kad sielos, kurios neina į dangų, yra sunaikinamos.

Šis šventas laikotarpis turėtų sukelti dvasinį džiaugsmą kiekvienoje su Jėzumi prisikėlusioje sieloje. Šis džiaugsmas yra tarsi amžinosios laimės nuojauta, todėl krikščionis privalo saugoti jį savo sieloje, karštai siekdamas to gyvenimo, kuris slypi mūsų dieviškojoje Galvoje, ir apdairiai saugodamasis mirtinos nuodėmės

...Reikia prisikelti su Kristumi šiandien brangieji. Per Krikštą mūsų siela tam tikra prasme atgimsta. Bet, mūsų protas taip pat turi, kaip sakyti, atgimti. Mes ne angelai. Angelai gauna visą žinojimą iš pradžių. Bet mes turime studijuoti ir skaityti, jeigu norime suprasti ir žinoti. Todėl, pirmiausiai, mūsų protas turi prisikelti. Mūsų protas turi išeiti iš tamsos ir klaidingo pasaulio. Tiek daug klaidų! Tiek daug tamsos! Todėl, tai turi būti pirmiausias dalykas: Proto prisikėlimas.

Galėtume sakyti, kad Velykos yra šventosios liturgijos paslapčių viršūnė. Kiekvienas, kam teko laimė visu protu ir širdimi pasinerti į Velykų paslapties pažinimą ir meilę, pasiekė patį antgamtinio gyvenimo centrą. Todėl mūsų šventoji Motina Bažnyčia, atsižvelgdama į mūsų silpnumą, kiekvienais metais mus iš naujo tam rengia. 

Daugelis, turbūt, yra girdėję dažnai kartojamus pakilius Jėzaus posakius apie artimo meilę ir pakantumą, tokius kaip, pavyzdžiui: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau.“ Tačiau tikroji meilė visada reiškia kai ką daugiau nei tik gražius žodžius ir šiltus jausmus. Didžiausia meilė meta iššūkį ir daro sunkius sprendimus. Didžiausia meilė yra atiduoti savo gyvybę už kitą, net jei tas kitas spjaudo, keikia ir nukryžiuoja mylintįjį.

Kodėl tradiciniai katalikai priešinasi gitarų muzikai bažnyčiose? Kodėl mes apskritai manome, kad populiari, šiuolaikinė muzika nesuderinama su liturgijos dvasia?

Iš knygos „Praktinis vadovas į krikščionišką tobulybę“.

Šventasis Tėvas Pranciškus pranešė, kad šių metų spalio mėnesį paskelbs šventuoju Paulių VI - popiežių, didele dalimi atsakingą už Bažnyčią ištikusią krizę. Ar gali mąstantis katalikas sutikti su šiuo sprendimu? Ar tai nėra tiesiog Vatikano II Susirinkimo kanonizacija? Siūlome paskaityti šį prieš keletą metų parašytą straipsnį, parodantį, kad pop. Paulius VI negali būti vadinamas palaimintuoju, o juo labiau - šventuoju.

2018 m. liepos 11–21 dienomis Ekone (Ecône, Šveicarija) vyks Šv. Pijaus X kunigų brolijos generalinė kapitula. Ji rengiama kas 12 metų. Turint galvoje Bažnyčioje vyraujančią sumaištį, kapitula turės didelę reikšmę tolesniam Tradicijos judėjimui.

Arkivyskupo Marcelio Lefébvre´o paskaita Florencijoje, 1975 m. 15. d

Šv. Jonas Kasianas V a. rašo: „Neturime vengti šv. Komunijos dėl to, kad laikome save nuodėmingais. Turime artintis prie jos dažniau, kad būtų pagydyta mūsų siela ir nuskaistinta dvasia, tačiau artinkimės su tokiu nusižeminimu ir tikėjimu, kad, laikydami save nevertais, dar labiau trokštume vaistų savo žaizdoms išgydyti.“